1529 m. vasara

Tai turėjo būti Anos triumfo vasara. Kardinolo Kampedžijo teismas santuokos klausimu pagaliau pradėjo svarstymą, jo baigtis buvo aiški, nepaisant to, kokia įtikinama buvo karalienės kalba. Kardinolas Volsis buvo viešas Anos draugas ir pagrindinis rėmėjas, Anglijos karalius — kaip visuomet įsimylėjęs, o karalienė po to pergalingo momento atsitraukė ir daugiau nebesirodė teisme.

Bet Ana nejuto jokio džiaugsmo. Kai išgirdo, kad ruošiuosi grįžti į Hiverį vasarai su vaikais, įlėkė į kambarį tarsi vejama tuzino velnių.

— Negali palikti manęs, kol kardinolų teismas nesibaigęs. Man reikia tavęs šalia.

— Ana, aš ten nieko neveikiu. Pusės nesuprantu, o kitos pusės nenoriu girdėti. Tie tauškalai, ką princas Arturas pasakė ryte po pirmosios vedybinės nakties, ir šimto metų senumo tarnų paskalos... Nenoriu to girdėti, man tai atrodo beprasmiška.

— Manai, aš noriu?

Aršus tonas turėjo mane įspėti.

— Tau reikia ten būti, nes tu visuomet rūmuose, — paaiškinau. — Bet teismas greitai baigsis, tiesa? Nuspręs, kad karalienė buvo susituokusi su princu Arturu, vedybos buvo patvirtintos lovoje ir jos santuoka su Henriku negalioja. Tada viskas bus baigta. Kam aš tau reikalinga?

— Nes aš bijau! — staiga pratrūko. — Bijau! Aš visą laiką bijau. Negali manęs čia palikti vienos, Mere. Tu reikalinga čia.

— Klausyk, Ana, — ėmiau įtikinėti, — ko tau bijoti? Teismas negirdi tiesos ir neieško jos. Jis Volsio, geriausio karaliaus patikėtinio, rankose. Jis Kampedžijo, kuris turi popiežiaus nurodymus baigti šį reikalą, rankose. Prieš tave tiesus kelias. Jeigu nenori likti čia, Braidvelio rūmuose, keliauk į savo naujuosius namus Londone. Jeigu nenori miegoti viena, turi šešias damas. Jeigu bijai, kad karalius nusižiūrės kokią rūmų naujokę, liepk karaliui ją išsiųsti. Juk pildo visus tavo norus. Visi pildo tavo norus.

— Tu ne! — Jos balsas buvo nuožmus ir pilnas apmaudo.

— Neprivalau, nes esu tik kita Boleinų mergaitė. Be pinigų, vyro, ateities, jeigu taip nuspręsi. Be vaikų, jeigu nebus leista su jais matytis. Be sūnaus... — Mano balsas sudrebėjo. — Bet man buvo leista juos aplankyti, ir aš išvykstu, Ana. Tu negali manęs sustabdyti. Jokia jėga pasaulyje manęs nesustabdys.

— Karalius gali tave sustabdyti, — įspėjo ji.

Atsigręžusi griežtai ištariau:

— Dabar klausykis, Ana. Jeigu liepsi uždrausti matytis su vaikais, aš pasikarsiu ant tavo auksinės juostos naujuose Durhemo rūmuose, ir būsi amžiams prakeikta. Yra dalykų, kuriais žaisti nevalia net tau. Tu negali uždrausti man aplankyti savo vaikų šią vasarą.

— Mano sūnaus, — pabrėžė ji.

Nurijau pyktį ir suvaldžiau norą išstumti ją pro langą, kad nusisuktų prakeiktą sprandą į terasos grindinio akmenis, įkvėpiau ir susitvardžiau.

— Žinau, — tariau ramiai. — Ir dabar aš vykstu pas jį.

Nuėjau atsisveikinti su karaliene. Ji buvo viena savo tyliuose kambariuose, siuvinėjo milžinišką altoriaus drobulę. Tarpduryje stabtelėjau.

— Jūsų didenybe, atėjau pasakyti sudie, keliauju pas savo vaikus vasarai.

Katerina pakėlė akis. Abi žinojome, kad man nebereikia prašyti jos leidimo išvykti iš rūmų.

— Jums pasisekė, kad galite tiek daug su jais matytis, — atsakė karalienė.

— Taip. — Žinojau, kad ji galvoja apie princesę Mariją, su kuria buvo išskirta nuo praėjusių Kalėdų.

— Bet jūsų sesuo paėmė jūsų sūnų, — pastebėjo ji.

Linktelėjau. Nedrįsau prasižioti.

— Panelė Ana žaidžia kieta ranka: trokšta mano vyro ir jūsų sūnaus. Nori turėti visus kozirius.

Nedrįsau netgi pakelti akių, bijojau, kad įžvelgs gilų apmaudą mano žvilgsnyje.

— Džiaugčiausi, kad galėčiau išvykti šiai vasarai, — tyliai tariau. — Gerai, kad jūsų didenybė mane išleidžiate.

Karalienė Katerina šyptelėjo.

— O, manimi taip rūpinasi, — su ironija atsakė ji. — Tikrai nepasigesiu jūsų minioje, kuri mane supa.

Stovėjau tyliame kambaryje, kur kadaise buvo taip linksma ir triukšminga, nežinodama, ką atsakyti.

— Tikiuosi tarnauti jūsų prakilnybei vėl, kai grįšiu atgal rugsėjį, — ištariau atsargiai.

Ji padėjo adatą į šoną ir pažvelgė į mane.

— Žinoma, tarnausite. Aš būsiu čia. Be abejonės.

— Tikrai, — sutikau jausdamasi išdavikė iki nagų galiukų.

— Jūs buvote man paslaugi ir gera dama, — ištarė karalienė. — Net kai buvote labai jauna ir labai kvaila, buvote gera mergina, Mere.

Bandžiau nuryti kaltės jausmą.

— O, kad būčiau galėjusi daugiau, — labai tyliai išlemenau. — Buvo kartų, kai apgailestavau, kad turiu tarnauti kitiems, o ne jums, jūsų didenybe.

— Kalbate apie Filipezą? — linksmai atsakė ji. — Brangioji Mere, žinojau, kad papasakosite savo dėdei, tėvui ar karaliui. Pasirūpinau, kad pamatytumėte laiškelį ir žinotumėte, kas perduos žinią. Norėjau, kad jie sektų kitą uostą. Norėjau, kad manytų, jog turi Filipezą savo rankose. Jis perdavė žinią mano sūnėnui. Pasirinkau jus kaip savo Judą. Žinojau, kad mane išduosite.

Išraudau.

— Nedrįstu prašyti, kad man atleistumėte, — sušnibždėjau.

Karalienė truktelėjo pečiais.

— Pusė rūmų damų pranešinėja kardinolui Volsiui, karaliui arba jūsų seseriai kiekvieną dieną, — atsakė ji. — Išmokau niekuo nepasitikėti. Visą likusį gyvenimą žinosiu, kad pasikliauti negaliu niekuo. Mirsiu nuvilta savo draugų. Bet savo vyru nesu nusivylusi. Šiuo metu jis turi blogus patarėjus, yra apsvaigęs. Bet jis atsipeikės. Žino, kad esu jo žmona. Žino, kad kitos žmonos negali turėti. Jis grįš pas mane.

Pakilau.

— Jūsų didenybe, bijau, kad to nebus. Jis davė žodį mano seseriai.

— Negali duoti, — paprastai atsakė karalienė. — Jis vedęs. Negali nieko žadėti kitai moteriai. Jo žodis yra mano žodis, nes vedęs mane.

Daugiau nieko negalėjau pridurti.

— Telaimina jus Viešpats, jūsų didenybe.

Lyg žinodama, kad tai atsisveikinimas, Katerina liūdnokai šyptelėjo. Jos nebus rūmuose, kai sugrįšiu. Karalienė, pakėlusi ranką, palaimino mane, pritūpusią priešais.

— Teduos Dievas jums ilgą gyvenimą ir daug džiaugsmo iš vaikų, — ištarė ji.

Hiveris šildėsi saulės spinduliuose. Katerina išmoko parašyti visų mūsų vardus, perskaityti savo knygelę ir padainuoti dainelę prancūziškai. Henrikas atkakliai nieko nesimokė ir netgi nebandė liautis šveplavęs: vietoj „r” sakydavo „l.” Reikėjo griežčiau jį taisyti, bet jo šneka buvo tokia miela... Save vadino „Henliu”, mane šaukdavo „blangiausia”, reikėjo turėti akmens širdį, kad priekaištautum, jog taria blogai. Nesakiau, kad esu jo mama tik iš malonės; teisiškai jis yra Anos sūnus. Neprisiverčiau pasakyti, kad jį pavogė iš manęs ir kad buvau priversta jo atsisakyti.

Džordžas liko su mumis kaime dvi savaites, patenkintas kaip ir aš, kad pavyko pasprukti nuo dvariškių, primenančių sužeistą patelę apstojusius medžioklinius šunis, tik ir laukiančius komandos, kada bus leista ją sudoroti. Nenorėjome būti ten tuomet, kai kardinolų teismas nuteis nekaltą karalienę ir negarbingai išsiųs ją iš šalies, kurią ji vadino savo namais. Bet netrukus Džordžas gavo laišką iš tėvo.

Džordžai,

Teismas žlugo. Kampedžijas šiandien paskelbė, kad negali priimti sprendimo be popiežiaus. Teismas daro pertrauką, Henrikas pajuodęs iš įtūžio, o jūsų sesuo nežmoniškai susijaudinusi.

Mes pasirengę išvykti į vasaros kelionę, o karalienė bus gėdingai palikta rūmuose.

Jūs su Mere privalote atvykti ir būti su Ana, nes tik jūs sugebate ją suvaldyti.

Boleinas.

— Aš nevyksiu, — pasakiau paprastai.

Po pietų sėdėjome didžiojoje menėje. Senelė Bolein nuėjo miegoti. Po dienos gaudynių, slėpynių ir lakstymo vaikai užmigo savo lovelėse.

— Man reikia vykti, — atsakė Džordžas.

— Jie sakė, kad galėsiu praleisti vasarą su savo vaikais. Jie man tai pažadėjo.

— Jeigu Anai tavęs reikia...

— Anai visuomet manęs reikia, jai visuomet reikia tavęs. Reikia visų. Ji siekia padaryti tą, kas neįmanoma — nutraukti geros moters santuoką, išstumti karalienę iš sosto. Suprantama, kad reikia armijos. Visuomet reikia armijos išdavikiškam maištui.

Džordžas apsidairė, ar durys uždarytos.

— Atsargiai.

Patraukiau pečiais.

— Čia Hiveris. Štai kodėl važiuoju į Hiverį. Kad galėčiau kalbėti. Pasakyk jiems, kad sergu. Pasakyk, kad tikriausiai pasigavau karštinę. Pasakyk, kad atvyksiu, vos tik pasitaisysiu.

— Tai mūsų ateitis.

Patraukiau pečiais.

— Mes pralaimėjome. Visi tai žino, išskyrus mus. Katerina išsaugos karalių, kaip ir turi būti. Ana taps jo meiluže. Mes niekada neatsisėsime į Anglijos sostą. Ne šitoje kartoje. Tau beliks tikėtis, kad Džeinė Parker padovanos dailią mergaitę. Galėsi mesti ją į vilkų irštvą ir žiūrėti, kas pagriebs.

Brolis nusijuokė.

— Išvyksiu rytoj. Negalime visi pasiduoti.

— Mes pralaimėjome, — pakartojau. — Nėra gėdinga pasiduoti, kai esi visiškai ir galutinai sutriuškintas.

Brangi Mere,

Džordžas perdavė, kad neatvykai į rūmus, nes manai, jog byla pralaimėta. Atsargiau rinkis, kam tai sakai. Kardinolas Volsis neteks savo namo, žemių ir turtų, Ujo bus atimtas lordo kanclerio postas, žlugs, jeigu prakiš mano reikalą. Todėl nepamiršk, kad tu irgi turi dirbti man, o aš nepakęsiu pusiau atsidavusio tarno.

Karalius po mano padu ir šoka man švilptelėjus. Manęs neįveiks du seniai ir jų bailumas. Per anksti prakalbai apie mano pralaimėjimą. Atiduosiu savo gyvenimą, kad tapčiau Anglijos karaliene. Pasakiau, kad tai padarysiu, ir padarysiu.

Ana

Reikalauju pasirodyti Grinviče rudenį.